Pagrindinis kraujo donorystės principas- jokios žalos donorui ir maksimali nauda ligonio sveikatai.  Šiuo principu kraujo donorystėje vadovaujamasi jau daugelį dešimtmečių, nes vienas iš svarbių aspektų neatbaidyti  nuo kilnios kraujo donorystės misijos  ir tuo pačiu skatinti žmones duoti kraujo reguliariai. 

Lietuvos  kraujo centruose nuolat stebimi ir vertinami donorų sveikatos rodikliai.  Lietuvos bei kitų šalių ilgametė patirtis liudija, nuolatinė kraujo donorystė  neturi neigiamos įtakos donorų sveikatai.

Kraujo davimai stimuliuoja kaulų čiulpų funkciją ir stiprina žmogaus imunitetą. Donorams prieš kraujo davimą ir po jo atliekami tyrimai, vadinasi, duodamas kraujo žmogus nuolat tikrinasi savo sveikatą.

 Kraujo centrai vieni pirmųjų iš medicinos įstaigų pradėjo dirbti tik su vienkartinėmis priemonėms visiškai atsisakydami daugkartinių sterilizuojamų priemonių. Daugiau nei 15 metų Lietuvos kraujo centrai kraują ima tik į vienkartines kraujo surinkimo sistemas, o absoliučiai visa tvarsliava ir kitos medicininės  priemonės-  pradedant adatėle, kuria duriama į pirštą naudojamos tik vieną kartą, baigiant kraujo maišelių sistema, kurioje integruota speciali sterili adata naudojama tik konkrečiam donorui kraujo ėmimo metu.

Žmogus, duodamas kraujo, negali užsikrėsti,  nes vienintelis kontaktas yra per adata su oda. Todėl labai atsakingai dezinfekuojama dūrio vieta, o personalas dėvi vienkartines pirštines.

Kraują duoti saugu ir pačiame kraujo centre, ir akcijose vykstančiose miestų aikštėse specialiose palapinėse ar kitų išvykų metu.

Šiuo atveju sprendžia gydytojas donoro apžiūros metu, nes atsižvelgiama kokias kiekiais vartojami medikamentai ir kokie.

Donore tikrai galite būti.

Jokių apribojimų negimdžiusioms moterims dėl kraujo donorystės nėra. Daugelis merginų pirma kartą duoda kraujo sulaukę pilnametystės, o tokio amžiaus tik nedidelis skaičius turi vaikų. Todėl jei būtų toks kriterijus jis nepagrįstai gerokai apribotų donorystę.

Deja, Lietuvoje neturime išsamių tyrimų apie kraujo donorų amžių, tačiau tokius tyrimus pristatę suomiai pademonstravo, kad aktyvios donorės yra dar merginos, neturinčios vaikų arba jau moterys paauginusios vaikus. Galbūt, kai vaikai reikalauja mažiau dėmesio moterys turi laiko ateiti duoti kraujo.

Kraujas seniai domino žmones. Jau senovėje krauju buvo sutvirtinama draugystė, daromos priesaikos, įšventinimai, prakeikimai, buvo ir gydoma.

Dar Hipokratas senovės Graikijoje ligonius bandė gydyti krauju. Daug žinių apie kraują paliko arabų mokslininkas Avicena 16a. Gruzijoje gydytojai rekomendavo šviežiai sukrešėjusį kraują žaizdoms gydyti.

1628 m. anglų mokslininkas Viljamas Harvėjus aprašė kraujotakos ratą ir moksliškai pagrindė kraujo perpylimo galimybę.

1638 m. anglas Poteris pasiūlė  perpilti kraują į kraujagysles. 1667m. prancūzų matematikas, filosofas ir medicinos profesorius Žanas Batistas Deni perpylė ėriuko kraują 16 metų jaunuoliui, kuris sunkiai sirgo.

1819 m. anglų akušeris – ginekologas Blandelis išreiškė mintį, jog žmogui reikia perpilti žmogaus kraują. Jis sukūrė kraujo perpylimams specialią aparatūrą ir ja naudojosi.

Lietuvoje pirmieji kraują perpylė Pranas Mažylis ir Vladas Kuzma Kaune 1926m. “Raudonojo kryžiaus” ligoninėje. Jie pirmieji pradėti komplektuoti ir donorus. Donorus skirstė į donorus – gimines, donorus – profesionalus ir donorus – medicinos darbuotojus.

Nepriklausomais Lietuvos laikais kraujas gydymo tikslams buvo plačiai naudojamas. Alytuje, Mažeikiuose, Kėdainiuose, Panevėžyje, Šiaulių ir Kauno ligoninėse gelbstint ligonius buvo atlikta daug kraujo perpylimų.

Griežtų rekomendacijų nėra. Tai priklauso nuo mėnesinių gausumo.

Besilaukianti moteris negali būti kraujo donore, nes kraujo donorytė gali pakenkti būsimam kūdikiui.