Istorija
 
Nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atgavimo iki 1995 metų kraujo donorystė mūsų šalyje buvo grindžiama neatlygintinos donorystės principu. Atlygį už donacijas gaudavo tik plazmos donorai.
 
Nacionalinio kraujo centro duomenimis, 1994 metais donorai kraujo be atlygio davė 80207 kartus. 1996m. lapkričio 12 d. Nr.I-1611 priimtu įstatymu įteisinta mokama donorystė.
 
2003 metais spalio 9d.  papildytas ir pataisytas Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymas NR.IX-1755, kuris paskatino duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių nemokamai.
 
Nacionalinio kraujo centro duomenimis, Lietuvoje neatlygintina donorystė pamažu populiarėja. 2003 m. donorai kraujo iš viso davė 81197 kartus. Iš jų mokamų donacijų buvo 73587, nemokamų – 7610. 2004m .duoti kraujo be atlygio daugiausia žmonių atėjo į Vilniaus, Kauno ir Šiaulių kraujo centrus, beveik po tūkstantį neatlygintinų kraujo donorų apsilankė Klaipėdoje bei Panevėžyje. Iš viso 2004-aisiais metais žmonės kraujo davė 84870 kartus, iš jų nemokamai net 9793 kartą.
 
Kaip ir daugelyje Europos Sąjungos (ES) valstybių, Lietuvoje siekiama, kad mūsų šalyje tik neatlygintina donorystė. 2005 m. neatlygintina kraujo donorystė sudarė 15,9 proc. visų donacijų.

Dabartis

Neatlygintina donorystė yra vienas iš Europos Sąjungos reikalavimų. Jos direktyvose rekomenduojama nutraukti mokėjimą už kraują. Kad nereikėtų baimintis, jog nebeliks donorų, Lietuvoje tai daroma palaipsniui.
 
Vienas pagrindinių savanoriškos neatlygintinos kraujo donorystės skatinimo motyvų yra etinis. Pasaulinė Sveikatos Organizacija, Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio federacija bei daugelis kitų organizacijų yra įsitikinę, kad bet kuri sveikatos apsaugos veikla, prekiaujanti žmogaus kūno dalimis, tarp jų ir krauju, yra morališkai nepriimtina.
 
Nacionalinio kraujo centro duomenimis kasdien Lietuvoje kraujo reikia 100 – 120 žmonių. Kad užtikrinti kraujo ir jo komponentų poreikį būtina, kad į didžiuosiuose miestuose esančius kraujo centrus kasdien ateitų ir kraujo duotų per 400 donorų. Vien sostinėje, kad ligoninės nejaustų kraujo stygiaus reikia, kad Nacionaliniame kraujo centre kasdien kraujo duotų daugiau nei 150 donorų.
 
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, atlygintinai kraujo duodantys donorai ir donorai-giminės iki šiol sudaro daugiau kaip 50 procentų donacijų besivystančiose šalyse, tuo tarpu išsivysčiusiose šalyse neatlygintinų donacijų skaičius siekia 98 – 100 procentų.
 
2005 m.. Seesam Lietuva gyvybės draudimo” lėšomis “Baltijos tyrimai” atliko visuomenės nuomonės apklausą apie kraujo donorus ir kraujo donorystę.
Respondentų buvo teiraujamasi, kas juos paskatintų tapti kraujo donorais. Beveik trys ketvirtadaliai apklaustųjų teigė, jog tapti kraujo donoru juos paskatintų artimam žmogui įvykusi nelaimė, 40,9 proc. tarp tokių veiksnių įvardijo stichinę nelaimę Lietuvoje ar kitoje šalyje, 33,6 proc. – moralinį pasitenkinimą, kad duodami kraujo jie padėjo kitiems. Tarp kitų dažniau minimų faktorių reikėtų išskirti finansinį atlygį, naudą sveikatai bei galimybę nemokamai pasitikrinti sveikatą. Mažiau efektyvus yra šeimos narių, draugų ar pažįstamų pavyzdys, pagarba donorui visuomenėje bei galimybė gauti valstybinę pensiją.
 
Siekiant užtikrinti reikiamas kraujo atsargas ir propaguoti savanorišką kraujo donorystę, nuolat rengiamos išvažiuojamosios akcijos. Aktyviausi akcijų dalyviai jaunimas: aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų studentai. Vis dažniau šias akcijas paremia ir aktyviai jose dalyvauja privačios kompanijos. Net kelis metus trunka akcija su IKI prekybos tinklu, kurio darbuotojai iš įvairių Lietuvos miestų nuolat savanoriškai dovanoja kraujo.

Kodėl man turi rūpėti saugus kraujas?

Saugus kraujas – tai toks kraujas, kuris nesukelia žalos jį gavusiems žmonėms. Saugus kraujas gali išgelbėti gyvybę, tuo tarpu nesaugus kraujas gali sukelti pacientui ligą ar net mirtį. Kraujas nesaugus, jeigu jo davimo metu donoro kraujyje yra infekcijos sukėlėjų, kurie gali būti perduoti perpilant kraują, arba gaminant jo produktus. Per kraują gali būti perduotos šios infekcijos : ŽIV, hepatito B, hepatito C, sifilio, maliarijos ir t.t.
 
Nacionaliniame kraujo centre tiriamas visų donorų kraujas, bet kiekvienas duodantis kraujo privalo žinoti, kad jeigu kyla abejonių dėl savo kraujo saugumo, privalo pasitarti apie tai su kraujo centro gydytojais. Konfidencialumą garantuojame.